Enchanted Tragedy
Sveiki atvykę į Bleumont miestą Kalifornijoje! Pradėkime nuo to, kad Bleumont nepanašus į visus kitus Amerikos miestus. Šis miestelis buvo sukurtas magijos pagalba, prieš 10 metų. Jis buvo sukurtas originaliųjų raganių, kurie prieš kiek daugiau nei 500 metų sustingdė visos Kalifornijos laiką, iš skirtingų žemių ir karalysčių visus žmones perkeldami į šių dienų žemes, į šių dienų miestą. Kiekvienas, turintis magiškų galių, naujai atvykęs į miestą pilietis, gali jausti magijos alsavimą Bleumonte. Tai vieta, kur nerealūs dalykai tampa labai realūs.



 
Kitas veikėjas:




Share | 
 

 Vila

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
Salazar Hawthorne
avatar
posts : 26
hugs & kisses : 2
Credit : willevince
RašytiTemos pavadinimas: Vila   2017-03-18, 21:10

Didelė ir prabangi, dviejų aukštų, su milžinišku vidiniu kiemu ir garažu, talpinančiu dvi brangias Hawthorne mašinas. Apjuosta aukšta tvora su prabangia apsaugos sistema. Name yra virtuvė su visais reikalingais įrenginiais, svetainė su namų kino sistema, vyno rūsys ir šaldytuvas-kambarys, prikrautas visų mėgstamiausių Salazar produktų. Pagrindinis šeimininko miegamasis yra antrame namo aukšte, sujungtas su vonios kambariu ir drabužine. Antrame aukšte dar galima rasti sporto salę ir biblioteką, grūste prigrūstą knygų. Pirmame aukšte yra darbo kambarys bei svečių miegamasis, sujungtas su dar vienu vonios kambariu. Taip pat yra sauna ir nedidelis baseinas. Rūsyje yra Salazar laboratorija.




So what you trying to do to me, it's like we can't stop, we're enemies. But we get along when I'm inside you. You're like a drug that's killing me, I cut you out entirely, but I get so high when I'm inside you.
Atgal į viršų Go down
Theodore Dannhaverus
avatar
posts : 120
hugs & kisses : 14
RašytiTemos pavadinimas: Re: Vila   2017-03-19, 09:17

(srr, kad išsiplėčiau taip xd))
Pinigai verčia pasaulį suktis ar ne taip? Tačiau Devina jų niekada nesigviešė. Kuomet esi magijos atstovas daugiau nei per tūkstantį metų, labai nesunku pasidaryti pinigų apgaulės metodu. Raudonplaukei šie popieriukai niekad nebuvo itin svarbūs, juk ji dirbo darbą, kuriame milijonų tikrai nesusikrausi ir dėl to sau nesuko galvos. Tačiau kitas aspektas, kuris teikia didžiulį malonumą, tai yra adrenalinas. Kaip ir dauguma burtininkų, Devina taip pat girdėjo, kad žymusis Selazaras atsikraustė į šį miestelį ketindamas pasislėpti nuo persekiotojų. Deja, čia ne ką saugiau gali būti nei už šio miesto ribų. Smalsumo ir adrenalino skatinama, raudonplaukė užsimanė įsilaužti į žymiojo alchemiko namus ir patyrinėti jo laboratoriją, kaip gi gimsta tie stebuklingi eliksyrai ir žinoma, mergina tikrai keletą jų nukniauks, kad paerzinti alchemiką. Ne kartą Devina magijos pagalba yra įsilaužusi į ne vieną pastatą, todėl savo jėgomis ji buvo gana užtikrinta.
Kelias dienas prieš įsilaužimą Devina jau spėjo apžiūrėti Salarazo vilą per magiškąjį rutulį, kaip per kokį google maps priartintu vaizdu. Juokingai skamba, bet Villar mėgsta tokius stereotipiškus raganiškus daiktus pasigaminti. Jau kuris laikas svarsto net kaip sukurti kalbantį juodą katiną kaip per kokį Sabrinos serialą ar Hokus Pokus filmą. Ak, tie žmonės tokie išradingi, o pačiai Devinai atrodo itin linksma iš tiesų atvaizduoti tipiškus raganiškus daiktus realybėje.
Nenukrypstant nuo temos, Devina apie trečią valandą ryto, kuomet buvo pakankamai tamsu ir vylėsi, kad alchemikas miegos, pasirodė prie jo vilos teleportacijos būdu. Kadangi vidaus ji nėra mačiusi, ten negalėjo niekaip atsirasti, net ir pasitelkusi magiją. O prabangi apsaugos sistema atrodė tikras kietas riešutėlis. Aišku, moteris jau seniai apgalvojo, kaip pateks vidun. Tiesiog per savo magiškąjį rutulį reikėjo nužiūrėti apsaugos sistemos kodo kombinaciją. Todėl atsistojusi priešais pagrindines duris bei įsiminusi šešis skaitmenis, Devina ištiesė priešais save ranką. O jeigu reikia ir pirštų antspaudų? Juk net naglesni telefonai atsirakina tik šeimininkui prisilietus. Raudonplaukė neturėjo savininko DNR, todėl apžvelgė atidžiau aparatą. Tiesa, reikėjo šeimininkui prisiliesti. Devina kvailai, stereotipiškai apsižengnojo ir vietoj to, kad suveistų kodą į skydelį, sumurmėjo kelis galingus burtažodžius apgauti visai apsaugos sistemai. Akimirkai net užsimerkė, bijodama, kad sistema pradės veikti, tačiau nieko nenutiko. Raudonplaukė greitai sumaigė mygtukus ir sistema buvo išjungta.
Duris atrakinti buvo vienas juokas, net per Harį Poterį Hermiona jau pirmoje klasėje tą mokėjo padaryti (supraskit, Devinai tikrai patiko filmai apie burtininkus). Tyliai kaip pelytė raudonplaukė ant pirštų galiukų praėjo pro didžiulį ir prabangų koridorių, aplinkui sau dairydamasi. Erdvės buvo pakankamai didelės, todėl nebuvo sunku suprasti kur yra kas. Galiausiai pasikliaudama intuicija ragana atrado duris į laboratoriją ir pamažu nusileido į rūsį.
Rūsyje buvo pakankamai tamsu, todėl Devina labai negalvodama įsijungė šviesą ir be žodžių ištarė "wow". Tokios laboratorijos turėtų būti valstybiniuose pastatuose, o ne kažkieno namo rūsyje. Raudonplaukė eidama tarp stalų viską atidžiai tyrinėjo, užrašus, ingridentus, kolbas, visokius prietaisus ir panašiai. Nors ir teko būti alchemiko darbo vietoje, tokios ji dar nematė. Užburta visokių technologijų Devina pamiršo skubėti ir nešdintis iš čia, todėl sustojusi prie vieno alchemijos žurnalo, ėmė skaitinėti iš ties įdomius dalykus.
Atgal į viršų Go down
Salazar Hawthorne
avatar
posts : 26
hugs & kisses : 2
Credit : willevince
RašytiTemos pavadinimas: Re: Vila   2017-03-19, 09:33

Salazar, keliaudamas iš miesto į miestą, jau buvo išmokęs, kad mažai kuo gali pasitikėti. Todėl nieko keisto, jog daugiausiai apie jo veiklą sužinodavo ne draugai, ne tos, kurios vis šildydavo jo lovą, o būtent tie keli žmonės, kurie pagal smulkius ir detalius Hawthorne nurodymus įrengdavo jam laboratoriją. Tai padaryti reikėjo puikių tiek architektūrinių, tiek statybinių, fizinių žinių. Salazar reikalavo tam tikro sienų storio, tam tikro gylio, kuriame turėjo būti rūsys, tam tikrų medžiagų, iš kurių viskas buvo sukonstruota, tam tikro apšvietimo ir tam tikros temperatūros. Niekas negalėjo būti atlikta bet kaip, viskas turėjo būti pagal protokolą. Ir nieko keisto - gi būtent čia jis praleisdavo didžiąją dalį savo laiko. Būtent čia jis kurdavo, dirbdavo. Ir būtent čia užsirakindavo, kai blogoji jo pusė užvaldydavo. Speciali apsaugos sistema, kurios slaptažodis būdavo keičiamas kas dvi dienas, kartais būdavo nenulaužiama blogajai Salazar daliai, todėl jis likdavo sėdėti čia - pakankamai ilgai, kad tikrasis Salazar galėtų perimti kontrolę į savo rankas.
Salazar namo grįžo jau sugebėjęs persijungti, tačiau buvo baugu - jis nežinojo ką ras namuose. Kartais jo blogoji pusė taip sustiprėdavo, kad Hawthorne net nežinodavo ką ji daro - jausdavosi taip, lyg būtų buvęs uždarytas juodame kambaryje, kuriame girdi tik tolimus balsus ir garsus, tačiau niekaip negali išsilaisvinti. Taip nutiko ir šį kartą - alchemikas suvokė, kad šį kartą apsaugos sistema jį nuvylė, tačiau net nenutuokė kokioje kondicijoje yra jo laboratorija. Todėl nieko keisto, kad vos patekęs į namą, nuskubėjo laiptais žemyn. Kai jį pasitiko atlapotos durys, Salazar trumpam sustojo. Jos niekada nebūdavo paliktos atviros. Išgirdęs krebždėjimą viduje, vyras lėtai žengė į vidų, užstodamas duris plačiu savo stotu ir nužvelgė jo šventovėje landžiojančią raudonplaukę.
- Tu net neįsivaizduoji, kur veliesi. - tylus jo balsas perskrodė patalpą ir vyras sukryžiavo rankas ant krūtinės, sekdamas įsibrovėlę akimis.




So what you trying to do to me, it's like we can't stop, we're enemies. But we get along when I'm inside you. You're like a drug that's killing me, I cut you out entirely, but I get so high when I'm inside you.
Atgal į viršų Go down
Theodore Dannhaverus
avatar
posts : 120
hugs & kisses : 14
RašytiTemos pavadinimas: Re: Vila   2017-03-19, 10:05

Po kokio trečio puslapio, Devinai atsibodo skaityti, visgi ne to čia atvyko. Žurnalas buvo pakankamai įdomus, todėl jį mergina pasiėmė su savimi ir pasikišo po pažastimi, ketindama paskaitinėti apie tyrimus namuose. Apsisukusi nuo stalo, raganaitė ėmė vaikštinėti palei stiklinius šaldytuvus ieškodama kokių įdomesnių eliksyrų. Nuodai? Ne, Devinos tai nedomino. Bet va koks eliksyras užauginantis kiaulės uodegėlę ar paverčiantis odą mėlyna, būtų kur kas įdomiau. Visai smagu būtų kam nors kažką panašaus įmaišyti į arbatą ir iš to gardžiai pasijuokti. Tačiau tokių nesąmonių Devina nerado, tikriausiai Salazaras savo talento nešvaisto tokiems kvailiems menkniekiams. Geriausia ir tinkamiausia ką raudonplaukė sugebėjo rasti, tai buvo meilės eliksyras gražiame rausvame buteliuke. Kurį laiką mergina užsižiopsojo į jį ir po akimirkos nieko nelaukusi, prasidarė šaldytuvo duris ir suėmė pirštais buteliuką. Kaip tik tuo momentu ji išgirdo balsą tarpduryje ir instinktyviai pasuko galvą garso šaltinio pusėn. Devinos išraiška persimainė, jos mina buvo tarsi nusikaltimo vietoje, išlaižius pusę indo grietinės, pričiuptos katės. Ši nenutraukdama akių kontakto vietoj to, kad padėtų buteliuką atgal, lėtai jį įsidėjo į kišenę ir uždarė šaldytuvo duris. Grasinami žodžiai moters neišgąsdino, galbūt tik tas faktas, kad buvo prigauta. Ech, o dar norėjo pasidaryti selfį Salazaro laboratorijoje ir įsikelti į instagramą, bet dabar tikriausiai tikrai nebepavyks to padaryti. Juk būtų per daug akiplėšiška šeimininkui matant.
- Ir kur gi aš veliuosi? Papasakok plačiau, - susitaikiusi su mintimi, kad Salazaras čia, raudonplaukė neatsisakė galimybės dar labiau jį paerzinti. Gi smagu, kol niekas neužvažiavo galvon. Be to, užremtos durys tikrai nesulaikytų merginos, jei norėtų pasprukti, ji tiesiog teleportuotųsi iš čia. Nooors, gal čia lentynose rastų kokį nematomumo eliksyrą? Taip pasprukti iš tiesų būtų klasiška.
Atgal į viršų Go down
Salazar Hawthorne
avatar
posts : 26
hugs & kisses : 2
Credit : willevince
RašytiTemos pavadinimas: Re: Vila   2017-03-19, 10:20

Salazaras nebuvo pats draugiškiausias žmogus pasaulyje. Žinoma, su artimesniais žmonėmis jis ir pats elgdavosi kaip žmogus, tačiau kodėl gi turėjo būti mandagus ir malonus, kai stebėjo, kad į jo namus kažkas įsiveržė be jokių skrupulų? Ir nors pats buvo alchemikas, todėl tam tikra prasme buvo priskiriamas raganų rūšiai, kitų raganų ir raganių jis nemėgo. Nemėgo to, kaip jie dingdavo besiteleportuodami, kaip žaisdavo visais tais savo žaisliukais - viską matančiais rutuliais, lazdelėmis ir panašiais niekais. Kitaip tariant, Salazaras nekentė to, kad dažnai raganiai būdavo už jį pranašesni, todėl savo eliksyrų gaminimo potencialą sudėdavo į tuos viralus, kurie būdavo paprasčiausiai skirti nukenksminti visokioms per gerai apie save galvojančioms raganaitėms. Žinoma, reikėdavo parinkti tinkamo stiprumo užpilą, kad pastarasis būtų veiksmingas, tačiau Salazaras akį tokiems dalykams turėjo neprastą, todėl ir įsibrovėlės jėgas įvertino gana greitai. Įvertino ir tai, kad nors ir išvaizdi, ji ėmė savo akiplėšiškumu jį erzinti nuo pat pirmųjų sekundžių.
- Įprastai tą eliksyrą, kurį taip "nepastebimai" įsidėjai į kišenę, iš manęs perka baisios, neįdomios, storos, savimi nepasitikinčios moteriškės, perkopusios trečią dešimtį ir manančios, kad keli lašai to skysčio galės priversti jų susižavėjimo objektus jas pamilti. Tu neatrodai tokia siaubingai nyki kaip tos moterys, bet išsirinkai būtent tą eliksyrą. Šiek tiek apgailėtina, kai galėjai paimti bet kurį iš jų. - vyptelėjo, mostelėdamas ranka į visus tuos buteliukus ir kolbas, išdėliotas skirtinguose šaldytuvuose arba šildytuvuose. Visiems reikėjo skirtingų temperatūrų, todėl nieko keisto, kad visi būdavo sugrupuoti tik vienam Salazarui suprantama tvarka. Gal ir gerai - niekas kitas negalėjo suprasti jo sistemos ir sugalvoti, kodėl tiesos eliksyras stovi šalia to, kuris tiesiog padeda geriau miegoti. Ir kodėl mirtini nuodai padėti prie to aukso vertės gėrimuko, kuriuo alchemikas gydydavosi pagirias.
- Manai, kad buvai labai protinga, sugebėdama čia patekti, tiesa? - vyptelėjo, kyštelėdamas ranką į kišenę. Su savimi visuomet turėjo šiek tiek atsargų, todėl apsidžiaugė užčiuopęs stiklinį buteliuką, kuris buvo ten pat, kur normalioji jo pusė jį paliko vakar vakare. Vienu greitu judesiu jį išsitraukęs, Salazaras trenkė kolbą į žemę prie raganos kojų ir priėjo arčiau. Nebebuvo prasmės saugoti durų - raganos galios trumpam turėjo būti baisiai apmalšintos. Kitaip tariant, apie teleportaciją ji galėjo nebent pasvajoti, o dabar jos turima jėga galėjo nebent suveikti Salazarui kokias nors juokingas triušo ausytes, ar kokią kitą nereikšmingą smulkmeną. - Kam papasakoti, jeigu galiu parodyti? - vyptelėjo.




So what you trying to do to me, it's like we can't stop, we're enemies. But we get along when I'm inside you. You're like a drug that's killing me, I cut you out entirely, but I get so high when I'm inside you.
Atgal į viršų Go down
Theodore Dannhaverus
avatar
posts : 120
hugs & kisses : 14
RašytiTemos pavadinimas: Re: Vila   2017-03-19, 10:56

Devina niekuomet nebuvo susikoncentravusi ties galia. Tikriausiai todėl jai buvo įdomesnis meilės eliksyras, su kuriuo gali sumaišyti dviejų asmenų gyvenimus, negu kokie nuodai ar stiprybės suteikiantis užpilas. Jai kur kas buvo įdomiau iškrėsti kokią nors kvailystę, privirti kam nors košės, negu tarkim ką nors sužaloti ar įrodyti kažkam, kad esi labai galinga persona. Galios žaidimus ji palieka valdžios trokštantiems tipams, nors vienai asmenybei tikrai ragana norėtų gerokai atkeršyti, bet kol nesutiko savo kelyje Ezequielio, per daug apie tai nekvaršino sau galvos.
Kuomet Salazaras pakomentavo Devinos pasirinkimą išsirinkti patį kvailiausią eliksyrą, ši plačiai išsišiepė, bet kuo daugiau alchemikas kalbėjo, galiausiai neištvėrus raganaitė ėmė krizenti. Realiai jai nebuvo itin svarbu kokį eliksyrą nusistvers, bele iš to galės padaryti neblogą šou. Kasdieninė rutina smarkiai įgrista, todėl gana smagu kažkam prikrėsti eibių, ypač tą daryti su pažįstamais žmonėmis. Devina net neketino į meilės eliksyrą įdėti savo dnr ir sugirdyti jo kokiam gražuoliui. Oi nee... Taip būtų neįdomu, ypač kai moteris kratosi meilės kaip kokio raupsuotojo. Greičiau suves du vienas kitus nekenčiančius žmones, arba kažką tikrai nestereotipiško. - Tai tikriausiai nedidelis praradimas, kad jį pasiėmiau, ar ne? - plačiai išsišiepusi toliau erzino Salazarą mergina, buvo kažkaip linksma žiūrėti į persiutusį vyrą dėl įsilaužimo. Neketino ji komentuoti savo pasirinkimo ar aiškinti, vistiek tai nepateisina vagystės, o tuo labiau vargu ar Salazarui įdomu, kodėl ragana paprasčiausiai nepasiima tikrai vertingų ir galingų eliksyrų.
Protinga? Susimąstė Devina, ir besišypsodama tiesiog papurtė galvą. Tiesą pasakius bandyti įsilaužti į galingo alchemiko buveinę yra tikra beprotybė ir tai itin kvailas poelgis. Villar tą žinojo, bet todėl šis poelgis ją labai viliojo. Adrenalinas, štai kas. Ir dabar nepaliaujamai norėjosi juoktis vien todėl, kad beproto smagu ir įdomu būti pričiuptai pavojingos būtybės. Per tūkstantmetį pradeda viskas atsibosti, todėl tokie dalykėliai tikrai veža it koks geras narkotikas. - Ai, ką tu supranti, Salazarai, - numojo ranka raudonplaukė vis dar šaipydamasi, iki tos akimirkos, kuomet alchemikas pametė kažkokį buteliuką jai po kojomis ir pastarasis sudužo. Pasklidę dūmai iš kolbos staigiai apgaubė raganaitę ir ji pajuto, kaip staigiai siurbiamos jos galios. Galbūt ji būtų vėl krizenusi, tačiau ją pagaliau apėmė tikra baimė. Ši atšoko staigiai atgal, pasirėmusi delnais į stalus kilstelėjo savo kojas nuo žemės, bandydama išvengti betkokio kontakto su dūmais, tačiau jau buvo per vėlu. Devina nebejautė magijos, nė lašelio. Kuris laikas raudonplaukė spoksojo į žemę, kol dūmai išsisklaidė ir tik tada drįso nuleisti savo kojas. Gana nedrąsiai ji pakėlė akis į alchemiką galvodama ar jis žino, kad eliksyras suveikė. Ar ji gali apsimesti, kad tebeturi galias? Ar visgi nepavyks? Tačiau iš Salazaro minos sprendė, kad jis gana užtikrintas savo eliksyru. Susinervinusi Devina nepagalvojusi išsitraukė iš kišenės meilės eliksyrą ir sviedė alchemikui į galvą. Aišku, nepataikė, atstumas buvo pernelyg didelis, o Villar taiklumu nepasižymėjo, todėl buteliukas atsimušęs į sieną sudužo. - Ką tu man padarei, gyvuly? - sušnypštė raganaitė ir tuomet pirštais įsikibo į vieną iš šaldytuvų. - Jei nesutvarkysi visko kaip buvo, prisiekiu, sudaužysiu viską, - pagrasino nors grasinimas nuskambėjo gana apgailėtinai, kupinas nevilties. Ką žino Devina ar tie eliksyrai, kurių šaldytuvą laiko yra vertingi alchemikui ir ar ji ką nors pasieks sudaužiusi šaldytuvą su jais. Gal tik į orą paleis kokių mirtinų nuodų pražudančių juos abu.
Atgal į viršų Go down
Salazar Hawthorne
avatar
posts : 26
hugs & kisses : 2
Credit : willevince
RašytiTemos pavadinimas: Re: Vila   2017-03-19, 11:16

Salazaras niekuomet nelaikė savęs visažiniu. Žinoma, jaunystės metais, vos pradėjo mokytis iš savo mokytojo, kito alchemiko, jis mėgo pasipuikuoti ir pasidemonstruoti, tačiau kuo toliau mokėsi, tuo labiau rodėsi, kad dar turi perskaityti tūkstančius knygų, kad galėtų savąjį mentorių bent jau pasivyti, o ką jau kalbėti apie pralenkimą. Vis dėlto, sunkiu darbu ir užsispyrimu galima nuversti kalnus, todėl nieko keisto, kad metams bėgant Salazaras išmoko tiek daug, jog su kai kuriais žmonėmis paprasčiausiai atrodė nebeverta gaišti laiko. Net kvailos merginos, rodančios jam dėmesį, atrodė nebepatrauklios - kas iš tų putlių krūtų ar lieknų kojų iki pažastų, jeigu net nėra apie ką pasikalbėti? Kvailumas Salazarą erzino, tiesiog nerviškai veikė. Jis negalėjo pakęsti neišmanymo ir tuo labiau negalėjo pakęsti infantilumo. Todėl visi tie raganos kikenimai jam pasirodė pernelyg vaikiški. Dievaži, net buvo pradėjęs ją šiek tiek gerbti, kad sugebėjo nueiti tokį kelią ir įsiveržti į jo namus, tačiau pagarba garavo kaip tie dūmai, apgaubę raudonplaukės kojas. Užtrenkęs paskui save duris, kurias dabar galėjo atrakinti tik jis, Salazaras perskrodė laboratoriją greitu žingsniu.
- Ar tu tikrai esi tokia idiotė, ar tik tokia atrodai? - subaubė, prieidamas arčiau raganos ir trinktelėdamas delnu į šaldytuvo duris. - Ar tu tikrai manai, kad gali ateiti pas vieną galingiausių ir trokštamiausių miesto alchemikų ir pasiimti iš jo laboratorijos bet ką, ką tik sugalvosi? Ar tikrai manai, kad sugebėsi bent pakelti vieną iš tų buteliukų? - nusivaipė, pirštu bakstelėdamas į tvarkingai išrikiuotus eliksyrus, stovinčius pirmoje eilėje, Devinos akių lygyje. - Tu negali jų pakelti, supranti? Juos gali pakelti tik mano ranka, tu idiote. - jau bene praradęs viltį mostelėjo rankomis, o tada užvertė galvą, kad pademonstruotų, jog jo šaldytuvo aukštis yra siekiantis pačias lubas. Pats Hawthorne turėdavo pasilypėti ant specialių pakylų, kad galėtų pasiekti viršutines lentynas - jose ir šaltis būdavo kur kas didesnis. - Ar tu manai, kad būdama be galių ir sverdama kokius penkiasdešimt kilogramų, gali bent stumtelėti šitą šaldytuvą? Kvaile tu, jis nebuvo čia atneštas, jis buvo čia su mon tuo tas. - paskutinį žodį išskiemenavęs, tarsi Devina būtų protiškai atsilikęs vaikas, kuriam reikėtų pagalbos, vyras nežymiai papurtė galvą, kurią nuo tokio kvailumo jau buvo ėmę skaudėti. Suėmęs Deviną už rankos, per daug stipriai, kad ji tiesiog išsilaisvintų, Hawthorne nusviedė ją į metalinę kėdę, įrengtą kambario kampe.
- Kadangi galių nebeturi, patarčiau labai nespurdėti. Turėk omenyje tai, kad nebeturi kur dingti.




So what you trying to do to me, it's like we can't stop, we're enemies. But we get along when I'm inside you. You're like a drug that's killing me, I cut you out entirely, but I get so high when I'm inside you.
Atgal į viršų Go down
Theodore Dannhaverus
avatar
posts : 120
hugs & kisses : 14
RašytiTemos pavadinimas: Re: Vila   2017-03-19, 19:28

Devina seniai buvo papuolusi į tokią keblią situaciją. Viena jos pusė buvo kaip reikalas persigandusi, o kita džiaugėsi seniai bepatirtais potyriais. Ji iš ties lengvai išprotėjusi raganaitė, jei išdrįso apiplėšti vieną geriausių alchemikų, bet iš kitos pusės tai bus neįkainojama patirtis. Ypač jeigu išsikapstys iš čia gyva, ji turės tikrai neįkainojamos informacijos. Pavyzdžiui, kad Salazaro tikrai vertingus eliksyrus gali pakelti tik jo ranka. Pats juk išplepėjo, už liežuvio niekas netraukė. Iš tiesų, Devina pastebėjo koks jis kalbus asmuo, todėl kiekvieną ištartą žodį dėjosi sau ramiai į galvą. Ką gali žinoti, gal pravers kokia nors informacija. Apskritai vien įsilaužus į Salazaro buveinę Devina nemažai sužinojo, todėl geriau jau alchemikas jos gyvos nepaliktų.
Kol Salazaras keiksnojosi, Devina naglai žiūrėjo jam tiesiai į akis. Ji nieko nekomentavo ir neaušino burnos veltui, net kai kelis kartus ją pavadino kvaile. Iš tiesų, ji nepagalvojo, kad dingus magijai jos kūnas taip pat susilpnėjo. Nors ir svėrė daugiau nei penkiasdešimt kilogramų, nes nežema buvo, tikrai tik žmogiškąją jėga ji nebūtų galėjusi pastumti šaldytuvo. Taigi, tiesiai Salazaro žodžiai į paširdžius, ji jau buvo pamiršusi ką reiškia būti tik žmogumi ir nesinaudoti magija. Nors vėl gi, iš kitos pusės tai visai įdomi patirtis. Šiandien Devina patiria daugiau emocijų, negu per pastaruosius penkis šimtus metų. - O tu kaip toks senis, tai tikrai labai plepus, - proto Villar visai neturi, dar mėgindama tampyti liūtą už ūsų, reikėtų tikrai padirbėti su savo charakteriu. Aišku, tuoj visi jos juokeliai buvo nugesinti, kuomet barzdočius svėrė gana stipriai už rankos. - Au, atsargiau! Ar niekas nemokė, kaip su damomis elgtis? - sukniaukė Devina, bandydama atplėšti Salazaro ranką nuo savęs, bet netrukus ji buvo smarkokai pastumta į metalinę kėdę kambario kampe. Gerai, kad stūmė atbulomis ir raudonplaukė pataikė su subine tiesiai atsisėsti ant kėdės. Tačiau ranką skaudėjo, todėl ją Devina pradėjo kitu delnu trinti, kad atlėgtų tas nemalonus tvinkčiojimas. - Tai ką? Primuši dabar mane? - suburbuliavo raudonplaukė ir nusivilko striukę, pasilikdama tik su trumparankoviais marškinėliais apžiūrėti kaip ten ta ranka. Šiek tiek paraudusi, bet nieko baisaus. Velnias, nu žmonėms ir skauda viską aštriai.
Atgal į viršų Go down
Sponsored content
RašytiTemos pavadinimas: Re: Vila   

Atgal į viršų Go down
 
Vila
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Enchanted Tragedy :: We love, we share :: senos 3-
Pereiti į: